Pokalbiai su savim

Pastaruoju metu savo gyvenime stebiu įdomų reiškinį.

Artėjant kokiam nors įvykiui, pirmiausia kyla noras jo išvengti. Mintyse dėlioju planą, kaip nesusitikti su tam tikrais žmonėmis ar išsisukti iš nepatogios situacijos. Tačiau paskutinę akimirką nusprendžiu nieko nekeisti. Tebūnie taip, kaip bus. Atsipalaiduoju ir tiesiog žengiu į gyvenimo tėkmę.

Ir, kaip dažnai nutinka, gyvenimas viską sudėlioja palankiau, nei būčiau galėjusi sugalvoti pati. Kartais net nebereikia susidurti su nemielais žmonėmis, kartais situacijos išsisprendžia visiškai netikėta ir daug geresne linkme.

Pavyzdžiui, atrodo, kad neišvengiamai teks bendrauti su žmogumi, su kuriuo nenori susitikti. O atvykus paaiškėja, kad jis apskritai neatėjo, arba visas pokalbis įvyksta taip natūraliai ir lengvai, jog supranti – didžiausia įtampa buvo tik tavo mintyse.

Posakio „Pasiduok gyvenimui“ prasmę iš tiesų gali suprasti tik tada, kai pradedi juo gyventi. Kai nustoji viską kontroliuoti ir leidi gyvenimui parodyti savo kelią, labai dažnai jis pasirodo esąs geresnis už tą, kurį būtum susikūręs pats.

Išėjau pasivaikščioti ir pamačiau jauną paukštukų šeimyną. Mama mokė jauniklius skraidyti, o gal ir matyti kliūtis bei pavojus.

Visi trys tupėjo ant tvoros. Mamai pakilus, jaunikliai pasekė iš paskos. Skrido gan žemai. Vienas žiopliukas atsitrenkė į tvorą, bet greit susiorientavo ir nulėkė paskui mamą.

Buvo smagu stebėti. Pagalvojau, kad ir žmonės vaikus turi mokyti savo pavyzdžiu. Jokie žodžiai, moralai ir kiti auklėjimo būdai nepadės, jei mūsų veiksmai, vidinė būsena ir ketinimai, neatitiks garsiai ištartų žodžių.

Geros dienos

Kai rašai sau laišką iš ateities. Keli patarimai iš šio laiško

⚡ Leisk sau laisvai gyventi - norėti, mylėti ir būti mylimai.

⚡ Būdama savy - jausi, girdėsi save bei savo norus.

⚡ Tavo vidinė ramybė... Tyla daug pasako. Įsiklausyk į ją. Eik su savim tyloje tyliai nors aplink triukšmas...

Noriu pasidalinti savo gyvenimo patirtimi.

Esu pastebėjusi tokį dėsningumą - jei žmogus tau kenkia ir nesuvokia savo veiksmų, kitaip tariant nežiūri į save, o kaltina kitą, būtinai gyvenimas apsigręžia taip, kad tas žmogus turi praeiti tas sąlygas, kurias sudarė kitiems.

Vieni susimąsto, kiti net nesupranta ir nepastebi esamų aplinkybių, nes nėra linkę analizuoti. Jie toliau jaučiasi teisūs, toliau augina savo vidinę agresiją.

Nekenk kitam, nes visą tą purvą teks susirinkti. Ir žmonės renka.

Kodėl apie tai rašau. Nes dabar kaip tik tokia situacija, kai viena asmenybė prieš mane nuteikinėjo man artimus žmones, rezgė intrigas... Dabar ji pati liko už ribos.

Kita situacija. Išdavystė. Jų buvo ne viena.
Tie žmonės patyrė tą patį ir dar skaudžiau: kai kas sirgo, kai kam subyrėjo santykiai su vaikais... Kažkas, supratęs atsiprašė, kažkas mėgino elgtis lyg niekur nieko, kažkas liko tyloje...

Bumerangas visada sugrįžta. Prisimink tai.

O aš sau užduodu klausimą, kodėl su manimi tai vyko?

Radau atsakymus - išdavinėjau save, per daug savęs atiduodavau kitiems, įrodinėjau savo vertę ir stengiaus daugumai įtikti, išlaikydama mandagumą ir toleranciją.

Ir, kai taip ėmiau elgtis, gyvenimas griuvo. Aš jį vėl stačiau. Tačiau neišmoktos pamokos vėl jį griovė.

Visos griūtys prasidėjo tada, kai nustojau būti savimi, tuomet, kai visa galva pasinėriau į dvasingumą.

Noriu pasakyti, kad stoti į tą kelią yra pavojinga. Pirmiausia - gyvenimas už menkiausią klaidą stuksena skaudžiau nei eiliniam žmogui.

Kitas dalykas - tam tikrą informaciją supratau neteisingai ir ją taikydama, suklupau, nes pasirinkau neteisingus sprendimus.

Trečia - save įstačiau į "dvasingumo" rėmus ir nustojau būti savimi.
Vidus šaukia, kad noriu elgtis taip, bet dvasiniai mokymai sako - taip negalima. Iš čia kyla vidinis konfliktas. Jei konfliktas viduje, jis ir išorėje 🙂

Gal atsirastų ir daugiau punktų, bet šiuo metu iškilo šie.

Gerai prisimenu jaunystę, kai turėjau savo nepaprastą charakterį ir jo nebijojau rodyti. Tuomet man kuo puikiausiai sekėsi...

Todėl vėl primenu ir kviečiu stebėti savo būsenas, nes labai greit galima nuklysti į lankas.
💫Jas stebėti ir atpažinti tikrus jausmus yra didžiulis mokslas, į kurį reikia dėti pastangų, ugdyti valios stiprybę bei atidumą.

Apkabinu 🤗

Dar kartą apie pačios gamintas žvakes

Dauguma yra susiderę klaidingą nuomonę, jog specialiai darytos žvakės naudojamos vien magijoje. Tačiau yra ne taip. Trumpai papasakosiu kam aš jas naudoju.

Pvz vaškas geba priimti, saugoti ir perduoti informaciją.
Darau žvakes, nes gaminimo procesas yra ne mažiau svarbus nei pats deginimas. Kol žvakė liejama ar sukama, į ją galima sudėti savo mintį, ketinimą, norą ar kryptį. Kitaip tariant, žvakę galima programuoti ir įkrauti tam tikra energija.

Vaško žvakė yra ne tik šviesos, bet ir transformacijos įrankis.
Vaškas sugeria ir kaupia informaciją, todėl degdamas jis tarsi paleidžia tai, kas žmogui jau nebetarnauja.

Ugnis ezoterikoje laikoma viena stipriausių valančių stichijų.
Ji transformuoja, sudegina sąstingį, sunkias emocijas, baimes ir pasenusias programas.
Žvelgiant į liepsną, žmogaus mintys nurimsta, o energetinis laukas pamažu harmonizuojasi.

Prie žvakės pridėta runa, sustiprina jos poveikį. Degant jai, susijungia visos trys jėgos – vaškas atiduoda sukauptą informaciją, ugnis ją pakeičia, o runa nukreipia išlaisvintą energiją tinkama linkme.

Taip kad jokios magijos nėra, yra įrankis, kuris padeda augti, nes išsivalo blokai, programos, nuostatos, trukdančios mūsų sąmoningumui.

Mėginkite, patirkite, eksperimentuokite 😉

Yra galimybė ištaisyti klaidas per nuoširdžią atgailą, susivokimą ir atsiprašymą, situacijos "išlyginimą"...

Ateitis gimsta iš dabarties, o dabartis – iš praeities.
Jei nori atrasti savo tiesą, pažvelk į visus tris laikotarpius:
kas įvyko praeityje ir atvedė tave į dabartį,
kokią ateitį nori kurti bei
ką šiandien darai, kad ją pasiektum.

Norai atsiranda tada, kai turite susidomėjimą gyvenimu.

Problema - kai bėgate nuo skausmo.

Pasaulis labai dažnai siunčia atsakymus, tačiau mes jų nepastebime.
Tam, kad pradėtume juos matyti, reikia stebėti tai, kas vyksta aplink: skaičius, reklaminius stendus, „atsitiktines“ kitų žmonių frazes, dialogus knygose ar filmuose.

Erdvė su mumis kalba tais būdais, kuriuos gebame suprasti.

⚡Pavyzdžiui, žmogus eina gatve ir galvoja, kaip kažką apgauti ar išvengti atsakomybės — ir tuo metu užkliūva arba atsitrenkia į stulpą.
Argi tai ne tiesioginis pasaulio atsakymas: „Nedaryk to“?

Arba kodėl kai kuriems žmonėms, dirbant energetiškai, pradeda pykinti, apima mieguistumas ar silpnumas?

Tai fizinis vidinių pokyčių ir valymosi procesų atspindys, vykstantis psichikoje ir kūne.

Viskas, kas vyksta aplink mus, yra tai, kas vyksta mūsų viduje, atspindys.

Ženklai yra pasaulio kalba su mumis 🙂

Delčia dažnai siejama su paleidimu, apsivalymu, užbaigimu ir vidinės erdvės atlaisvinimu. Tai metas ne tiek „eiti į priekį“, kiek pasižiūrėti, kas jau nebetinka, sekina ar stabdo.

Delčia gali būti labai tinkamas laikas keliems dalykams:
paleisti vidinį triukšmą,
atsitraukti nuo žmonių, kurie nuolat kabinėjasi ar menkina,
uždaryti vidines trūkumo būsenas,
išgryninti, ko iš tikrųjų nori.

Ką galima daryti praktiškai:

🔸Kūnui ir emocijoms
Dušas ar vonia su mintimi „nuplaunu įtampą“.
Daugiau tylos, mažiau bereikalingų pokalbių.
Pasivaikščiojimas.
Užrašyti viską, kas slegia, ir lapą suplėšyti ar sudeginti.

🔸Namams ir energijai išvalyti
Išmesti ar atiduoti nereikalingus daiktus.
Pravėdinti kambarius, persitvarkyti spintas ar darbo vietą.
Uždegti žvakę su mintimi: „Paleidžiu tai, kas manęs nebepalaiko.“

🔸Vidiniam aiškumui
Per delčią labai gerai užduoti sau klausimus:
„Kas iš manęs atima energiją?“
„Kur save išduodu?“
„Kur per daug tempiu?“
„Ko nebenoriu toleruoti?“

Kartais po paleidimo atsiranda daugiau vietos pinigams, žmonėms, galimybėms ir net ramybei.