Gyvenimo užrašai

Dangus 12.02.25

Liepsnojantis dangus lėtai grimzta į vakarą, tarytum saulė, atsisveikindama su diena, išlietų paskutines ugnines spalvas ant debesų.
Oras nurimsta, šviesa tampa švelnesnė, o triukšmingas dienos šurmulys pamažu nutyla.
Vakaro ramybė tarsi švelnus apsiaustas apgaubia miestą ir mintis – chaosas išsisklaido, rūpesčiai praranda svorį, lieka tik tylus dangaus alsavimas ir lėtas, ramus širdies plakimas.

- Neringa Aleksandra ✍🏻

Skausmo žvaigždynai.

Kad ir kas gyvenime nutiktų, netapk savo skausmu – tu esi daugiau nei tai, kas tave sužeidė.
Tegul tavo randai tampa gražiausiais žvaigždynais, o ne kaustančiomis grandinėmis.

- Neringa Aleksandra ✍🏻

Smūgis 12.01.26

Kartais gyvenime mums reikia ne dar vieno pažado, ne dar vienos pradžios „nuo pirmadienio“, o tinkamo smūgio, kuris pažadintų. Ne tam, kad sužeistų – tam, kad priverstų atsimerkti.

Mes gyvename įpročiuose. Komforte. Rutinoje. Atidedame save „vėliau“. Sakome: dar ne dabar, dar ne laikas, dar ne pasiruošęs. Ir taip praeina dienos, mėnesiai, metai.

Kol kažkas nutinka.

Kartais tai būna skausmas. Kartais – praradimas. Kartais – tyla, kurioje staiga išgirsti save. Kartais – akimirka, kai supranti: taip daugiau negaliu.

Tas „smūgis“ nėra bausmė. Tai kvietimas. Kvietimas pabusti iš autopiloto režimo. Pamatyti, kur esi. Paklausti savęs: ar tai tikrai mano gyvenimas? Ar aš gyvenu, ar tik egzistuoju?

Tik tada prasideda tikras augimas. Ne tada, kai viskas lengva. O tada, kai skauda, bet vis tiek renkiesi eiti toliau. Kai bijai, bet nepasiduodi. Kai pradedi gerbti save labiau nei savo baimes.

Nereikia laukti katastrofos, kad pabustum. Kartais užtenka vienos minties:
„Aš nusipelnau daugiau.“

Daugiau ramybės. Daugiau tiesos. Daugiau savęs.

Ir jei dabar skaitai šiuos žodžius – galbūt tai ir yra tavo ženklas. Tavo tylus, bet stiprus priminimas: metas atsimerkti. Metas gyventi.

- Neringa Aleksandra ✍🏻

Gruodžio 1-oji

Paskutinis metų skyrelis, kai 31-ają dieną laikrodžių dūžiai praneš apie naujuosius metus.
Gruodis - man visada buvo magiškas mėnuo, ir tai tikrai ne dėl dovanų.
Vis dar pamenu, tą mandarinų kvapą, žybsinčias kalėdines lemputes, net baltą mišrainę, kuri anksčiau guldavo tik ant šventinio stalo.
Ah ta saldi, nerūpestinga vaikystė.
Dar pamenu, kaip rašydavau su broliu laiškus Kalėdų Seneliui (tada dar nežinojau, kad tas magiškas jausmas buvo kuriamas Mamos).
Kūčių vakarą, laukdavau kada ateis laikas miegui, nes žinodavau, kad ryte jau bus apsilankęs Kalėdų Senelis, ir Kalėdų rytas bus magiškas su daug mandarinų, kalėdinių filmų, ir saldainių.
Palinkėsiu sau ir tau mielas skaitytojau, saldaus, ramaus ir jaukaus Gruodžio, tokio šilto kaip kakavos puodelis ir tokio švelniai aksominio, kaip tas raudonas kaspinėlis prisegtas ant dovanos. 🎄

- Neringa Aleksandra ✍🏻

Jau tuoj.

Jau tuoj, tuoj namai pakvips mandarinais.
Po žaliaskare Egle nuguls su meile rinktos ir pakuotos dovanos.
Žybsinsčios lemputės sukurs jaukumą, kurį turi tik žiema.
Aš su nekantrumu laukiu, kai namie jausis miško kvapas, kai eglės šakos pasidengs žaisliukais, o aš vakarais rišiu gražiausius bantus.
O tu ar lauki gražiausių metų švenčių? 🎄

- Neringa Aleksandra ✍🏻

Kava

Apglėbiu rankomis šiltą, garuojantį puodelį, iš kurio kavos aromatu prisipildo visas kambarys.
Patogiai įsisukusi po pledu, įsijungiu rytinę laidą, kurią žiūriu jau nesuskaičiuojamą galybę metų, tai tarsi ritualas, kuris lydi mane nuo pirmadienio iki penktadienio.
Tas kavos gurkšnis, tai mano laikas man su savimi, kai bunda kūnas bei protas po nakties, kurioje skendau sapnų labirintuose, o dabar turiu susivokti, kad realybė šiek tiek kitokia, bet tai netrugdo man svajoti.
Kol kavos gurkšniai mane budina ir šildo, aš programuoju save dienai, nors iš tiesų nežinau ką ji man atneš, bet žinau, kad aš galiu nuteikti save į viską reaguoti ramiai, be panikos, ir bereikalo neeikvoti savo energijos.
Neretai protas išdarinėja įvairiausius fokusus, bet šį kartą aš žinau, kad bus kitaip….

- Neringa Aleksandra ✍🏻

Kas kartą 🪞


- Neringa Aleksandra ✍🏻

Skristi 🛫

Oro uosto šurmulys, taip gera mėgautis kava, kol laukiu savo skrydžio.
Į oro uostą visada atvažiuoju anksčiau, nemėgstu vėluoti, o dar labiau nenorėčiau praleisti savo ir taip ilgai laukto skrydžio.
Savo minčių vingiuose, visada keliauju prisiminimais.
Pirmą kartą lankiausi Italijoje, prieš šešerius, na beveik septynerius metus, ir ta šalis kažkas nuostabus!
Pamenu tuo metu, kaip tik buvau nutraukusi ilgus santykius, kurie tiesiog mane smaugte smaugė, šita kelionė buvo daug daugiau nei reikalinga.
Toje kelionėje supratau, kad pasaulis toks didelis, o aš labai maža. Nors prieš tai teko keliauti į dar tolimesnius pasaulio kampelius, bet apie tai kitą kartą….
Dalis manęs liko Italijos gatvėse, o jos nuostabios su savo istorija, su savo magija ir jūros bangose, kalnuose - aš dar grįžiu... ir tiesą sakant į Italiją grįžtu tikrai dažnai, ir žinau, kad dar ne kartą grįšiu.
Akys vis dar negali patikėti, tokio grožio ir jausmo, kurį jutau aš.
Noriu palinkėti visiems, nelaukit pirmadienio ar kitų metų, būkite čia ir dabar, leiskite sau pažinti pasaulio horizontus, naujas kultūras, kalbas, žmones. Ragaukite gyvenimą, imkite jį saujomis, ir tapsite turtingesni.
Kaip gera, gyventi ir atverti širdį 🇮🇹

- Neringa Aleksandra ✍🏻

Būti

Laisvė nėra vieta, kur pasiekiame tylą. Ji gimsta tada, kai leidžiame sau būti – netobuli, klystantys, ieškantys.
Būti savimi, net kai pasaulis reikalauja kaukių.
Būti drąsiu, net kai bijai.
Būti gyvu, net kai skauda.

Laisvė – tai ne pabėgimas nuo gyvenimo, o jo priėmimas.
Kiekvienas žingsnis į save yra žingsnis į laisvę.

- Neringa Aleksandra ✍🏻

Laisvė

Pasiklydus tarp minčių labirintų, vis dar nerandu to, kas būtų mano uostas.
Kasdienės mintys — lyg kratinys, pažeriantis begales idėjų, bet niekaip nepajuntu to „cinkt“ momento.
Dažnai imu analizuoti aplinką, žmones, save — ir pasijuntu bejėgiu žmogumi, nes dar nepadariau to vieno žingsnio.
To žingsnio, kuris, galbūt, reikštų laisvę.

- Neringa Aleksandra ✍🏻

̇

Oro uosto dienoraštis

Kai kurie bėga link vartų, kad nepavėluotų į savo skrydį – skrydį vedantį į tropinę šalį, pas artimuosius namo ar į keistą nuotykį dar nekarto nelankytoje žemėlapio vietoje ...

Taip pat yra tokių, kurie vaikšto po neapmokestinamų prekių parduotuves, pirkdami dovanas, kad nustebintų žmones, laukiančius jų kitoje atvykimo salės pusėje.

Nuo mažiausių iki seniausių – skraido visi.

Šis amžius, kuriame gyvename, siūlo tiek daug, ir mes privalome priimti viską.

Oro uostai neturi jokių taisyklių aprangai, vos įžengus pro tas duris – šiurpuliukai bėga per nugarą... siela staiga pasijunta laisva ir laimingesnė.

Tampi gyvas, o troškimas tyrinėti net ratas ir nematytas vietas, pažadina tavyje slypintį žvėrį.

Oro uostas yra kita dimensija – ir kiekvienas ją patiria per savo spektro prizmę…

– Neringa Aleksandra ✍🏻