Visuma

Mes negalime "neturėti lūkesčių". Smegenys juos vis tiek kuria, nuolat modeliuoja kas bus toliau, kaip viskas pasisuks, kuo tai baigsis.. Tai natūralu, nes jos taip veikia. Neuromoksle tai vadinama PREDICTIVE PROCESSING.
Kai realybė nesutampa su mūsų susikurtu scenarijumi ir kai galvoje jis lieka tik vienas ir nekintantis, tada labai stipriai jaučiame nusivylimą.
"Atsisakydami lūkesčių" mes tiesiog didiname savo lankstumą, suteikdami sau kelis galimus scenarijus. Tai tiesiogiai susiję su kognityviniu lankstumu -gebėjimu keisti požiūrį, naujai įvertinti situaciją ir pasirinkti adekvačią reakciją, o ne veikti automatiškai pagal vieną įprastą modelį.

Taigi verta turėti A,B ir C variantus, apie visus pasvajoti ir leisti Gyvenimui mus nustebinti geriausia to versija 🤍

®

Netektis sustabdo.
Gedulas yra procesas, kurį kiekvienas anksčiau ar vėliau išgyvename. Ir čia nėra taisyklių.
Smegenys, kūnas ir nervų sisema bando prisitaikyti prie realybės, kurios nesirinkome. Sunkiausia dažnai ne pats skausmas, o tai, kad jis nesibaigia tada, kada norėtųsi...

Šiuo laikotarpiu svarbiausia turėti erdvės ir laiko išbūti.

Ir jei kažkas bent šiek tiek gali palengvinti netekties naštą - verta tai rinktis.
Apkabinu tave, jei šiuo metu išgyveni gedulą 🤍

Man atrodo, jau pradedu suprasti, kokia turiu būti. Kokia yra tikroji moters būtis, energija ir prigimtis. Ir jei neklystu – turiu būti tokia, kokia jau esu.
Kartais galvoju, kad būti moterimi reiškia labai ilgai mokytis atskirti, kas esi tu, o kas yra tai, kuo norėtų, kad būtum.
Jaunystėje atrodė, kad reikia tapti kažkuo ypatinga. Gražesne, protingesne, įdomesne, -esne... Tokia, kurią lengva mylėti ir kuria galima didžiuotis. Atrodė, kad jei tik pakankamai pasistengsiu, gyvenimas vieną dieną taps toks, kokį įsivaizduoju.
Tik vėliau supratau, kad labai daug metų praleidau bandydama įtikti gyvenimui, o ne gyventi jį.
Būdavo sunku atsitokėti situacijose, kuriose manęs neturėjo būti. Skaudžiai suvokti, kad užimu kažkieno kito vietą, o mano pačios gyvenimas lyg pamirštas vakaro kino seansas vyksta be manęs.
Prireikė nemažai laiko kol supratau, kad niekas kitas manęs neparves.

Grįžti į save gali tik pati.

Kai baimė būti nepriimtai, nesuprastai, baimė nepatikti ar likti vienai su savo pasirinkimais pamažu pradėjo silpnėti, mano pačios gyvenimas ir aš sau jame pradėjau vis labiau patikti.
Supratau, kad moteriškumas netelpa į vieną formą. Jis nėra vien švelnumas, bet ir ne tik stiprybė. Tai nėra tik rūpestis kitais, bet kartu ir gebėjimas išgirsti save.
Moteris man panaši į vandenį – į nuolat tekantį, kupiną gyvybės ir gyvybę nešantį vandenį. Ji gali būti rami kaip ežeras, gali tekėti kaip upė, gali išsilieti iš krantų, ar būti audringa kaip jūra. Kartais aplinkybės ją pristabdo, kartais užšaldo, bet jos prigimtis lieka ta pati.
Ir galbūt svarbiausia, ką su laiku supratau apie save, yra labai paprasta: gyvenimas nėra vieta, kur reikia nuolat bandyti tapti kažkuo kitu. Pakanka pagaliau leisti sau būti tuo, kuo visą laiką buvai.

Moterimi.
Su savo unikalumu, savo pajautimu ir savo šviesa 🤍

Tai, į ką žiūri kiekvieną dieną formuoja tave labiau, nei pastebi 👇

Mūsų protas prisitaiko prie turinio kurį vartojame. Jei nuolat stebime negatyvą ir blaškymąsi, treniruojame savo smegenis tikėtis ir ieškoti būtent to.
Tačiau kai užpildome savo naujienų srautą žmonėmis ir idėjomis, kurios džiugina, kelia klausimus, teikia naudingų žinių, skatina mąstyti ir įkvepia, mūsų mąstymas pradeda keistis.

Pasidalink profiliu, kuris šiuo metu yra Tavo atradimas? Kokie žmonės/profiliai padeda augti, mokytis ir kurti? 🤍👇

Pabaigdama šiuos metus, kaip ir kasmet, sustoju ir apgalvoju kokie jie buvo, ką man atnešė, ką noriu pasilikti ir branginti, o ką sudeginsiu išeinančių metų fejerverkuose.
Šie metai daugeliui buvo sunkūs. Jie laužė, talžė, keitė, kartais ir atėmė, bet kartu kiekvienam ir davė. Neretai aš būdavau ta, kuri paklausdavo: O ką gero Jums tai atnešė? Ir...dažnai matydavau pasimetimą žmogaus veide. Nes būnant sunkume ar vidinėje griūtyje ne visada iš karto matosi, kad kartu su tuo ateina ir gausa naujų dalykų - galimybės, pokyčiai, žmonės. Reikia laiko tai pamatyti.
Man šie metai buvo geri. Nelengvi, bet geri. Kai visus patyrimus sudėjau ant vidinių svarstyklių, jas nusvėrė ŽMONĖS. Net neįsivaizdavau, kad būsiu taip gausiai apdovanota žmonėmis, kurie ateina pas mane. Kiekvienas - tarsi senas pažįstamas, užsukęs aplankyti po ilgo laiko, atsineša kažką savo ir artimo. Stebėdama kiekvieno vidinę kelionę, mačiau kiek daug jie per šiuos metus užaugino. Kiek nuostabių savo savybių atrakino būtent tada, kai buvo sunku. Kiek drąsos, tikėjimo, švelnumo, tikrumo ir tiesos gimė juose, dažnai net patiems to nežinant.

Šiais metais mano stiprybė ir mano augimas buvo žmonės ❤️ Už tai esu labai dėkinga 🙏

Naujiej metai man tik pasikeitimas kalendoriuje. Jau seniai nieko nebeatidėlioju rytojui, imu ir darau, gyvenu, ŠIANDIEN. Bet metų pabaigoje smagu stabtelėti ir apsidairyti, kur atsidūriau. Ir man taip gera...

Linkiu, kad ateinantys metai būtų apie tikrumą. Daugiau akimirkų, kuriose iš tiesų esame čia ir dabar. Daugiau tylos galvoje ir ramybės širdyje. Daugiau tikrų žmonių šalia, tų kurie augina. Ir aiškaus pajautimo, kad TIK AŠ, ir niekas kitas, ESU SAVO GYVENIMO KŪRĖJAS ❤️

#2026

Mes įpratę galvoti, kad pokyčiui reikia kažko didelio, tobulesnių aplinkybių, papildomos motyvacijos, o gal tiesiog daugiau laiko... Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad mūsų kasdieniai pasirinkimai formuoja ilgalaikius rezultatus.

🌱MĄSTYMAS kuria vidinį filtralą, kuriuo veriname situacijas.
🌱DĖMESIO KRYPTIS nusako, ką pasirenkame nuolat pastebėti, o ką pasirenkame ignoruoti
🌱KASDIENIAI VEIKSMAI tampa įpročiais, kurie ilgainiui keičia smegenų jungtis ir elgesio modelius.

Kai šie trys elementai dera tarpusavyje prasideda pokyčiai 🤍

Stresas savaime nėra blogis - mažomis dozėmis jis mus saugo ir motyvuoja. Problema prasideda tada, kai jis tampa kasdienybe. Kai net ilsintis protas nesustoja, o kūnas gyvena įtampoje.

Neurotreniruočių metu smegenys mokosi atpažinti įtampą ir natūraliai grįžti į ramybės būseną. Kai nervų sistema nurimsta, grįžta aiškumas, energija ir lengvumo pojūtis.

®

Tai apie vidinę kovą, kurią kiekvienas iš mūsų patiria kasdien. Protas gali mus išlaisvinti ir pakylėti, kai jis ramus, aiškus, sąmoningas ir kūrybingas.

Tačiau jis gali tapti ir pančiais — įtraukti į nerimą, abejones, savikritiką, jei leidžiame jam veikti autopilotu. Jis ne visada sako tiesą — kartais kuria scenarijus, kurie niekada neįvyksta, arba nuveda į minčių labirintus, iš kurių sunku ištrūkti...

Todėl svarbu išmokti protą stebėti. Išmintingas — ne tas, kuris viską žino, o tas, kuris geba sustoti, perprasti mintis ir pasirinkti sąmoningai.

Kaip raumenį, protą galima lavinti per neurotreniruočių praktiką, sąmoningumą, refleksiją. Nereikia bijoti minčių, bet nereikia jomis ir aklai tikėti.

Kai protas tampa išmintingu pagalbininku, pradedame KURTI GYVENIMĄ, o ne tik reaguoti į jį. Tai nėra greitas kelias, bet tai —LAISVĖ 🤍

Neurotreniruotės neišspręs visų problemų, bet ženkliai prisidės prie geresnės savijautos ❤️ Apie tai, kam tinkamos neurotreniruotės skaitykite įraše.

®