Daram

PROBLEMOS ...
Žmonės nori neturėti problemų. Ką veiksim šiam gyvenime, jei nereikės spręsti problemų 😀? Gal pasidžiaukim, kad jų turim 🤔😊. Labai įdomi tema. Jei bus poreikis, atskleisiu kaip galima džiaugtis sunkumais.

MOTERIMS APIE VYRUS ir atvirkščiai

Mielos moterys Jūs nuostabios ... kai naudojatės savo galiomis :) . Ir palaiminti vyrai, turintys galimybę tą galią pajusti. Pasidalinsiu keletu įžvalgų apie auginanti moters ir vyro santykį. Turiu galvoje ne tik poros santykį, bet apskritai moters ir vyro, mano akimis sveiką, santykį. Patirta, patikrinta :), veikia 100%.

SAVE MYLINTI MOTERIS YRA NUOSTABI ... nuostabiausia :).
Tikri vyrai tokias moteris iškart atpažįsta. Paminėsiu du požymius (jų yra daugiau) kartu su antonimais (priešingybėmis), kad labiau išryškinti save mylinčią moterį.

Atsipalaidavusi ir rami, nėra dėl ko jaudintis, nes gyvenu čia ir dabar. Šalia nori būti kiekvienas ... ir vyras. Ir priešingai - įsitempusi, nerami, perdėtai impulsyvi, nepatenkinta, priekaištaujanti. Norisi bėgti, visada pabėgti, net ir tada kai socialiai tarsi negali.

Leidžianti ja pasirūpinti ... ypač vyrams. O o o ... kaip vyrams tai patinka! Ir priešingai - viską žinanti ir galinti pati. Pastebiu labai daug moterų pačių galinčių. Tikram vyrui būnant šalia norisi kuo greičiau dingti arba į žemę prasmegti. Kitiems vyrams patogu :).

MOTERYS, NIEKADA NEGAILĖKIT VYRŲ.
Tikram vyrui reikia kovos. Kitu atveju vyras tampa neįgalus. Žodyje negailėti yra daug pagarbos (ne priekaištavimo) ir palaikymo (ne guodimo). Moterys, kuo daugiau kalbėkite vyrams apie norus, ne apie užgaidas, apie tikruosius savo norus. Su didžiausia kantrybe tikėkite, kad vyras gali. Kiek reikės laiko niekas nežino, bet kai vyras įsigali, tuomet gerai visiems. Vyras sutvertas pildyti moters norus, tikram vyrui tai malonumas.

Šiam kartui tiek :). Jei bus įdomu, galėsiu praplėsti šią temą pasidalindamas įžvalgomis apie savivertę ir prisirišimą . Jei turėsite klausimų, pratęsime pagal juos.

VEIDRODIS

Kam reikalingas veidrodis? Greičiausiai kiekvienas pasakytų, jog tam, kad pamatyti save, pamatyti savo atvaizdą. Vienus veidrodis džiugina, kitus skaudina, liūdina, trečius paskatina ir suteikia progą keistis. Ir ko gero tikrai nei vienas nebandė keisti tiesiogiai atvaizdo pačiame veidrodyje, nes tai nelogiška ir neefektyvu :). Bet būtent taip žmonės dažniausiai daro su veidrodžiu, kuris atspindi jų vidinį atvaizdą. Ką aš turiu galvoje ir ką vadinu vidų atspindinčiu veidrodžiu?
Kiekvienas nuolat patenkame į įvairias situacijas ... "atsitiktinai" :), kartais tyčia. Situacijos džiugina (tokių norime ir laukiame), kitose jaučiamės blogai arba visai blogai, kitaip sakant nemaloniai. Pastarųjų pasitaiko dažniau, o gal tiesiog jas labiau sureikšminame. Reaguojame įvairiai: pykstame ir liejame emocijas tiesiogiai situacijos dalyviams, atsitraukiame sulaikydami emocijas savyje. Nei vienas, nei kitas variantas nėra sveika ir iš esmės negarantuoja kad ateityje išvengsime panašių situacijų. Tai greičiau išprovokuoja naujos panašios situacijos susidarymą, kai vėl pasijusime nemaloniai.
Nemalonios situacijos yra pačios naudingiausios mūsų gyvenime. Nesąmonė! ... tikiu dar daug kas taip pasakytų :). Bet visi turbūt atsakytų TAIP, jei paklausčiau: " ar norite jog nemalonių situacijų būtų kuo mažiau, arba jos nesikartotų?"
Mes ESAME, o viskas kas vyksta aplink mus, iš tikrųjų vyksta mumyse. Visos reakcijos į aplink mus vykstančias situacijas įvyksta mumyse ... viduje, ne išorėje. Dar tiksliau ir aiškiau išsireiškiant pasakyčiau, jog situacijos iškelia į paviršių tai, kas jau yra mumyse. Tai reiškia, kad situacijos yra veidrodis arba atspindi tai kas mumyse YRA. Jei nebūtų veidrodžio, negalėtume pamatyti savęs. Jei nebūtų žmonių, įvykių ir situacijų aplink mus, negalėtume suprasti kokie mes esame.
Pavyzdžiui, jei žmogus mums pasako kažką nemalonaus, tarkim "tu kalbi nesąmones arba tu meluoji", mes paprastai įsižeidžiame arba supykstame. Tai pagal veidrodžio principą ši situacija mums parodo ką? :) Kad tas žmogus pats yra melagis ir kalba nesąmones :D :D :D .. juokauju :D. Taip žmonės dar pagalvoja :). O ši situacija iš tikrųjų parodo, kad mes esame įžeidūs ir mumyse yra pykčio. Todėl užuot norėjus kovoti, ginčytis ar plūsti žmogų, kitaip sakant užuot norėjus sudaužyti veidrodį ar pakeisti atvaizdą jame, verta nukreipti dėmesį į save ir pastebėti kas vyksta mumyse, kodėl esame įžeidūs ir pikti. Tai jau pradžia į tai, kad taptume ramesni, laimingesni, tačiau to dar nepakanka, kad situacijos nesikartotų ar jų išvis nebūtų.
Koks kitas žingsnis pasidalinsiu kitame aprašyme.

KAI NEVYKSTA TAIP KAIP NORI ...
Manyje vėl įvyko transformacija. Kas tai? Esu aprašęs šį reiškinį ankstesniame poste.
Transformacijos nesuplanuosi, ji nutinka. Pastebėjau, kad manyje pokytis seka po kančios. Kančia vadinu tą arba tuos jausmus, kurie susikoncentruoja, mano atveju, krūtinėje, tau gal kažkur kitur, bet esmė ta, kad tie jausmai juntami keistai, dažniausiai nemaloniai, slegiančiai. Tuo metu man norisi atsiriboti, pradingti, prasmegti ... kitaip sakant norisi to nejausti. Dabar suprantu, kodėl kančia toks nuostabus dalykas. Kančia nuostabu? Netikėjau tuo, nors nekartą tai girdėjau. Netikėjau net iki pat dabar kol nepradėjau rašyti šio posto ... transformacija dar tęsiasi :). Kančia man iki šiol padėjo judėti, evoliucionuoti.
Kad būtų aiškiau ką noriu pasakyti šiuo postu, šiek tiek paliesiu kančios šaltinius.
Vienas iš kančios šaltinių - tai savęs lyginimas su kitais. Čia tas atvejas, kai jaučiuosi ne toks pilnavertis, ne toks turtingas ar ne toks gabus, kaip kitas žmogus. Susitrypęs su žemėmis kenčiu.
Kitas atvejis, kai įvykiai ar situacijos nesiklosto taip kaip noriu, nepasiekiu rezultato kokio noriu, ar užsiimu veikla, kuri atrodo ne man. Sunku krūtinėje - kenčiu.
Kelias dienas buvau kančioje. Atrodo lyg ir nėra išeities. Bet dabar suprantu, kad gyvenimas ruošė man išrišimą. Siuntė nuorodas, žmones, kurie to nežinodami patys, vedė mane link transformacijos. Visi esame susiję. Ir kai pagaliau visa gauta informacija apsijungė į vieną, įvyko transformacija ir kančios nebeliko. Kas nutiko? Nutiko PRIĖMIMAS. Priėmimas to kas esu, ką darau, kaip jaučiuosi, kas vyksta aplinkui. Kaip tai pavyko? Įtakojo keletas dalykų.
Vienas, tai kad išgirdau vieną iš tiesų, kuri skelbė, kad esu unikalus reiškinys, veikėjas Visatoje, kad visa tai ką turiu (savybės, trūkumai, ydos, talentai ir kt.) yra unikalus instrumentų rinkinys, reikalingas mano misijai atlikti. Tik įsivaizduokite, viskas ką turite yra būtina jūsų egzistencijai ir evoliucijai. Priimant šią tiesą, kentėti dėl aukščiau išvardintų priežasčių atrodo visai beprasmiška ir neišmintinga.
Kitas tai, kad leidau sau atsitraukti nuo visuotinai diegiamos minties, kad "viskas nuo manęs priklauso" ir iškelti mintį, kad nuo manęs visiškai niekas nepriklauso, kad aš esu tik stebėtojas. Tarkim pakeliu ranką, bet ar tikrai aš pakeliu ranką, o gal aš stebiu tik pakylančią ranką ir tik susitapatinęs su šiuo veiksmu sakau, kad neva aš ją pakeliu. Tai ką rašau tikrai labai subtilu ir atrodo, kad vieną akimirką tai aiškiai suvokiu, o kitą atrodo tai kaip paistalai. Bet kas iš to? Man tai suteikia ramybę, nes aš atrandu save kaip įvykių stebėtoją, nes susitapatinimas puiki terpė kančiai.
Aš priėmiau viską kaip būtinybę, viską ką galiu suvokti ir ko ne, priėmiau savo kūną, protą, emocijas tokius kokie yra, nebėra noro keisti ... tik stebėti, stebėti, ramiai stebėti. Viskas kas turi įvykti įvyks, nepriklausomai nuo to ar kažką norėsiu keisti, ar kažką neva keisiu, o pakeitęs tuo didžiuosiuos ar džiaugsiuos ... viskas įvyks :).
Aš dabar ramus, priimantis ir be kančios, aš stebiu :).

SUSITIKIMAS SU DIEVU ARBA SU PAČIU SAVIMI

Pasidalinsiu įvykiais, kurie atrodo visiškai iš skirtingų "operų", bet paėmus juos abu kartu ir sugretinus, sąmonėje nusipiešė paveikslas, kuris virto mane transformuojančiu suvokimu.
Vieną penktadienio rytą kartu su žmona susiruošėme į mokomuosius tinkavimo moliu kursus ir važiuodami užsukome į degalinę pasipildyti degalų automobiliui. Jau įvažiuodamas į degalinės teritoriją pastebėjau šalia jos nestabiliai stovintį "pavargusį" žmogų, kuris stebėjo atvažiuojančiuosius. Sustojus ir pradėjus įprastą degalinėje procedūrą, akies krašteliu pastebėjau, kad personažas pradėjo judėti link manęs. Stovėjau atsukęs nugarą ir taip aiškiai, kaip vėjo gūsį, jaučiau artėjantį degalinės stebėtoją. Nejaukumas apėmė visą kūną. Nejauku buvo dėl to, kad savyje neturėjau aiškaus, nepajudinamo suvokimo kaip turiu pasielgti situacijoje, kuri buvo numanoma ir sparčiai artinosi. Norėjosi, kad greičiau subėgtų degalai ir kad netrukus galėčiau tęsti kelionę. Sparčiai padėjau "pistoletą" į vietą, užsukau bako dangtelį ir pajudėjau link ... Staiga, tarsi netikėtai išgirdau: "gal galėtum duoti kelis centus?" Nežinodamas sau teisingo atsakymo, suburbėjau : "keli centai tavęs neišgelbės" ir paskubomis sėdęs į automobilį nuvažiavau. Kadangi diena buvo aktyvi ir įdomi, greitai pamiršau rytinį nuotykį.
Po beveik savaitės vėl su žmona važiuodami kitais reikalais, kurie buvo labai susieti su tuo pačiu moliu, pastebėjome paskubomis, pusiau bėgomis keliu judančią vyresnio amžiaus moterį. Moteris rankose nešėsi krepšį ir gėlių puokštę, kurias pirko iš ką tik, prieš šventes, pražydusio turgelio. Žmonai sakau: "pavežkime, moteris kažkur labai skuba, bus malonu pasitarnauti". Gavęs padrąsinimą, greit sustojau. Moteris labai apsidžiaugė ir sėdusi į automobilį paminėjo, kad jos tikslas autobusas, kuris jau stovėjo sustojime už kokio pusės kilometro. Supratau, kad tikrai laiku sustojau ir kad tikrai galiu nuveikti gerą darbą. Suspėjome. Moteris dėkodama ir linkėdama geros dienos, su šypsena veide, nuskubėjo į dar stovintį autobusą.
Kaip dažnai būna, taip ir šį kartą, su žmona aptarėme kas įvyko. Buvo apėmęs geras jausmas ir tikrumas, kad pasielgėme natūraliai, spontaniškai, pagal širdį. Ištariau: "na va, įvyko susitikimas su Dievu". Su lig pasakytais žodžiais, žaibo greitumu galvoje blykstelėjo praeito penktadienio susitikimo su "pavargusiu" žmogumi vaizdas, o iš paskos transformuojantis suvokimas.
Tada taip pat buvo atėjęs Dievas susitikti su manimi. Kaip aš jį pasitikau? ... nejaukiai, stengiausi neužtrukti susitikime...
Suvokiau, kad buvau susitikęs pats su savimi, kad aš esu Dievas, aš esu išvien.
Vienu atveju susitikau su manyje esančiais maloniais jausmais ir žinojimu kaip būti, kitu atveju su manyje esančiu nejaukumu, pasimetimu ir skurdumu. Pamačiau savo sąlygotumą tame, kaip aš priimu aplinką, o tuo pačiu ir save.
Dabar jau esu pasiruošęs susitikti su "pavargusiu' žmogumi :)

MEILĖ SAU
Du žodžiai, bet tiek įvairiausių spalvų gali savyje sutalpinti. Stebiuosi, kad du žodžiai. O viename žodyje Meilė telpa viskas :). Na bet šį kartą pakalbėsiu apie meilę sau.
Šiuo metu įžvelgiu tris šio reiškinio apraiškas. Suskirstyčiau jas į tris lygius, kurių kiekvieną pats išgyvenau ar išgyvenu dabar.
Taigi pirmasis, pavadinčiau jį žemesniuoju, turi nuostatą "Aš svarbiausias, kiti dėl manęs" arba "Kas jei ne aš pats". Čia dėmesys sutelktas į save, bet labiau į išorinį save, besilyginantį su kitais, lenktyniaujantį su kitais. Viso to rezultatas didžiulės ir beprasmiškos energijos sąnaudos, kova, nusivylimas, vienišumas. Žiūrint iš šalies tai kaip tik atrodo kaip nemeilė sau, bet žmogus taip interpretuoja meilę sau.
Kitas lygis. Čia meilė sau pasireikškia rūpinimusi ne tik savo išore bet ir vidumi. Tai pasiekia sąmoningas žmogus, kuriam svarbi fizinė ir emocinė būsena ir tai yra pagrindinis veiksmų motyvas. Žmogus sveikas, ramus, taikiai priimantis aplinką ir tai susikūrė, tai pasiekė dėl savęs. Šiame meilės sau lygyje gyvenau keletą metų ir nenumaniau, kad meilė sau gali persikelti dar į prasmingesnį lygį. Suvokimas apie šį dar mažai patirtą lygi sekė kartu su suvokimu apie energijos laidininką. Meilė sau transformuojasi į tai, kai rūpiniesi savo kūnu ir būsena todėl, kad būdamas sveikas ir ramus gali būti dar naudingesnis pasauliui. Čia formuojasi stipresnė motyvacija pokyčiams ir užauga atsakomybė, kuri jau susijusi ne tik su manimi, bet ir su pasauliu. Suvokiu, kad kiekvienas veiksmas, pokytis nors ir susijęs su manimi yra svarbus ir pasauliui. Taigi meilė sau tampa kaip galimybė susilieti su viskuo, kas yra, ir tapti to dalimi.
Dar noriu paminėti atvejį, kai visas žmogaus dėmesys nukreiptas į išorę, o žmogaus gyvenime nėra pačio savęs. Čia tas atvejis, kai žmonės sako jog gyvena dėl kitų. Nors žiūrint paviršutiniškai tai atrodo lyg ir kilnu, bet iš tikrųjų taip daroma didžiulė žala pasaulio harmonijai. Tai yra nemeilės sau apraiška. Pasaulis į tai reaguoja ir siunčia tokiems žmonėms įvairius skaudžius išbandymus, kurie skatina pamilti save.
Mylėkite save, mylėkite taip kaip sugebate dabar, o žinojimas tegul bus jums kaip kelrodis ar švyturys :)

IŠ KUR GAUTI ENERGIJOS?
Ilgą laiką jaučiau energijos trūkumą. Dažnai kėliau klausimą, kame to priežastis. Bandžiau atkreipti dėmesį į mitybą kaip energijos šaltinį. Šiuo metu tai labai populiaru :) ir labai daug apie tai kalbama, bent jau mano aplinkoje. Kaip teisingai maitintis gali daug kas papasakoti. Išbandyti būdai nedavė ryškaus efekto. Na nebent sumažėjus kūno svoriui, reikėjo mažiau eikvoti energijos nešiojant kūną :D.
Kitas klausimas, kuris dažnai būdavo mano svarstymų objektu, tai ką aš noriu veikti, ką aš mėgstu veikti, ką aš turiu veikti. Buvau patyręs, kad veikla kažkaip susijusi su mano savijauta ir energijos kiekių, bet aiškaus ryšio nesuvokiau. Nutiko taip, kad ėmiausi veiklos ne iš išskaičiavimo (anksčiau dažniausiai dariau, tai kas apsimoka :) ), o dėl to, kad pajutau jog galiu būti naudingas kitiems toje veikloje.Buvau didžiai nustebintas kokį energijos pliūpsnį gavau ir kaip tai keitė mano realybę. Kai turiu energijos išsiplečia dėmesys. Jo pakanka ir šuniui ir katinui, ir praeiviui, jau nekalbant apie šeimos narius. Galiu atlikti ir susikoncentruoti ties keliomis veiklomis ir nejausti nuovargio. Jausmas puikus.
Šį potyrį būnant miške prie šaltinio vainikavo suvokimas, kuris ir paskatino parašyti šį straipsnį. Iš esmės suvokiau energijos turėjimo ir neturėjimo klausimą ir priežastį. Tai lemia pozicija, kurią sąmoningai, greičiau nesąmoningai užimi gyvendamas.
Taigi jei gyvenime esi energijos imtuvas, na tas kuris ima energiją ir ją suvartoja, tai esi pasmerktas nuolat ieškoti energijos, o ir paprastai jos randi arba gauni tik tiek, kad galėtum egzistuoti. Atėjo į galvą toks pavyzdys :). Vaikštai su kibirėliu ir ieškai kur pasisemti vandens ar prašai, kad kas įpiltų. Kartais nueini prie upės, stebi didžiulį kiekį vandens, pasvajoji, bet pasisemti gali tik kibirėlį. Grįžti, išgeri ir vėl į paieškas. Ar tokioje būsenoje gali kas nors dar rūpėti, ar gali pakęsti tą, kuris trukdo tavo paieškose...
Yra ir kita pozicija, tai energijos laidininkas. Tai panašu į tai, kai tu stovi pačioje upėje, mėgaujiesi tėkme ir darydamas judesius nukreipi vandenį tinkama linkme. Ar tokiu atveju tau gali kada nors pritrūkti vandens, ar tau jo reikia nuolat ieškoti? Vanduo teka per tave. Tapdamas energijos laidininku išsprendi energijos trūkumo klausimą. Taigi sutrumpintai - energijos kiekis, kuriuo disponuoji, tiesiogiai priklauso nuo to kas šiuo metu esi IMTUVAS ar LAIDININKAS.
Imtuvu moka būti dažnas, bet kaip tapti laidininku. Laidininkas, tai tas kuris sugeba daryti kažką pasaulio labui, kuris sugeba gaunamą energijos kiekį transformuoti į savitą energiją, kuri atiduodama į pasaulį. Tapti laidininku, tai reiškia būti savimi. Būk savimi, būk savimi - tai labai dažnai skamba įvairiuose mokymuose. Dažnu atveju tiesiog negaliu būti savimi, nes nežinau koks esu. Kartais manau, kad esu toks, bet palaipsniui suvokiu, kad tai buvo tik manyje glūdintys įsitikinimai, kuriuos dažniausiai perėmiau iš aplinkos. Pakeičiu vieną, antrą, trečia įsitikinimą ir jau aš kitoks. Ar tai jau aš savas, ar tai aš esantis savimi? Galbūt. BŪTI SAVIMI, mano šiandienos suvokimu, tai panaudojant savo unikalius talentus ir sugebėjimus teikti pasauliui naudą. Čia labai svarbus momentas - unikalumas. Šiandieninis žmogus slepia savo unikalumą ir nori būti panašus į, jo akimis žiūrint, sėkmingą žmogų.
Kitas svarbus momentas - kaip surasti savo talentus ir tikruosius sugebėjimus. Vienintelis būdas tai padaryti, tai stebėti save ir savo būsenas. Jei veikla, kuria užsiimi panaikina laiko pojūtį ir teikia pasitenkinimą, tai greičiausiai esi talentingas ir gabus toje veikloje.
Taigi nesvarbu kiek šis transformacinis procesas truks, jis vertas to, nes energijos klausimas bus išspręstas :).
Linkiu turėti ketinimą tapti energijos laidininku.

TRANSFORMACIJA.
Šį reiškinį suvokiu, kaip negrįžtamą pokytį, kuriam įvykus reikia labai mažai pastangų, kad būtum kitoks, kad elgtumeisi kitaip, kad mąstytum kitaip nei tai darei iki pokyčio. Įvyksta tarsi persikėlimas į kitą lygį, platformą, žaidimo aikštelę, kurioje esi kitas veikėjas, kuris jau žino taisykles.
Mano gyvenime negrįžtamą pokytį inicijavo suvokimas apie tai ką reiškia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Pirminis suvokimas, kuris skatina pokyti, manau įvyksta pas daugumą bundančių. Jis apie tai, jog pradedi suprasti, kad gali daryti įtaką savo gyvenimui, kad tai kaip gyveni priklauso ir nuo tavęs, kad yra priežasties ir pasekmės dėsningumas. Prisiimi atsakomybę už tai kaip galvoji, ką kalbi, kaip elgiesi. Tai keičia būseną, suteikia ramybės. Šiuo atveju identifikuoji save gyvenime kaip atskirą, savarankišką ir atsakingą. Esu aš ir gyvenimas. Tačiau gilesnis atsakomybės suvokimas atveria naują patyrimą. Tampu platesnis, ramesnis, visa apimantis kai prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą, kai tampu gyvenimu. Kai prisiimu atsakomybę už viską kas vyksta manyje ir aplink mane. Prisiimu atsakomybę už tuo metu šalia esančius žmones, situacijas, aplinkybes, pasekmes, prisiimu atsakomybę net už orą, vėją, lietų, už viską, ką galiu patirti. Įvyksta prisilietimas prie vienio. Kai tai suvokiu užlieja ramybė, viskas tampa mano valioje, nors ir atrodo, kad prarandu galimybę keisti, bet tuo pačiu suprantu, kad nieko keisti nereikia, ateina visiškas priėmimas ir gyvenimas teka per mane su manimi ir viskuo aplink.
Kai budrumas susilpnėja, pametu šią būseną, bet kartą suvokęs galiu vėl ir vėl būti joje, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą :)

GYVENIMAS GRAŽUS
Vis daugiau šio laikmečio žmonių nubunda ir pamato gyvenimo grožį. Aš tarp jų :) . Smagu. Gyvenimas buvo yra ir bus gražus :). Tačiau toks jis dar tikrai ne visiems. Suprantu tai pastebėdamas žmonių susirūpinusius veidus, ištariamus žodžius, išreiškiamas emocijas. Stebėdamas save, užduodamas sau klausimus, suabejodamas bet kuo, ką žinojau anksčiau, atradau daug įdomių dalykų, patyriau netikėtų transformacijų. Šiandien galiu teigti, gyvenimas gražus.
Dabar laikas, kai darau tai, kam jaučiau potraukį visą šį savo gyvenimą, pradedu daryti tai, ko taip ieškojau ir kas visada buvo su manimi :). Visuomet džiaugiausi ir mėgavausi kitų žmonių pokyčiais, kurie juos darė laimingais.
Aiškiai žinau, kad laimė, grožis, džiaugsmas ir visa kita, ko ieško žmogus yra pačiame žmoguje. Tai nieko naujo, tačiau kol tai nevirsta patirtimi, yra tik teorija.
Kuriu šį puslapį norėdamas prisidėti prie to, kad aplink būtų kuo daugiau laimingų žmonių. Norinčiam, galiu padėti prisiliesti prie gyvenimo realybės, prie gyvenimo grožio ir palaipsniui atrasti laimę.
Laimė tai kelias, todėl ir pats toliau juo keliauju, kartu su jumis patirdamas naujas gyvenimo spalvas.
Už tai kaip esu dabar dėkoju mamytei ir tetukui, kurie padėjo ateiti ir įsilieti į šį pasaulį, dėkoju nuostabiai žmonai Giedrei, dukrai ir sūnui, kurie lydi mane kas dieną, už transformacijas dėkoju Gyčiui Sabaliauskui, Aleksandrui Belousovui, Liudmilai Lazovskajai, Atmaram, Stephenui Covey’ui, Olegui Gadeckiui, Jevgenijui Černyš, Aleksandrui Putincevui, Dmitrijui Trockiui, Sadguru, Martynui Driukui, Inetai, draugams Stanislovui ir Martynui, ir visiems kas buvo yra ir bus su manimi ir dėl manęs.
Šiame puslapyje dalinuosi suvokimais ir patyrimais, kurie užgimsta manyje ar ateina per mane.
Jei jauti, kad metas pokyčiams, naujiems potyriams, kitokiam santykiui su savimi ir kitais, galime apie tai pasikalbėti ar pabūti.
El.paštas [email protected] arba tel. 867504411 bei a.ž.

Daram