Gydūnas Kazimieras

PABUSK. TAVO GYVENIMAS GALI BŪTI VISAI KITOKS.
Kartais mums atrodo, kad gyvenime viskas gerai.
Turime darbą, namus, kasdienius rūpesčius. Gyvenimas teka įprasta vaga. Atrodo, lyg nieko netrūktų.
Tačiau labai dažnai tai tėra iliuzija.
Mes susikuriame savo komforto zoną – savo „tanką“. Jame saugu, pažįstama ir patogu. Todėl važiuojame pirmyn net nepastebėdami, kad mūsų viduje po truputį kažkas griūva.
Nebelieka tikro džiaugsmo.
Nebelieka laisvės.
Nebelieka vidinės ramybės.
Lieka tik įprotis gyventi taip, kaip visada gyvenome. Galbūt pagal kitų lūkesčius. Galbūt vedami senų nuoskaudų, baimių ar skausmo.
Ir tik tada, kai tas „tankas“ sustoja... Kai gyvenimas pradeda skaudėti... Kai širdyje pasidaro tuščia... Mes pradedame ieškoti.
Ieškoti savęs.
Tuomet supranti, kad tiek metų žiūrėjai pro siaurą langelį ir net nepastebėjai, koks gražus gali būti pasaulis.
Galbūt gaila prarasto laiko.
Tačiau kartu ateina ir kita mintis – galbūt viso to reikėjo.
Galbūt būtent skausmas, nusivylimai ir griūvančios iliuzijos padėjo tau pabusti.
Padėjo prisiminti, kas esi iš tikrųjų.
O gal šiandien yra ta diena, kai pagaliau leisi sau būti tikruoju savimi.
Žmogumi, kuris atėjo į šią Žemę skleisti šilumą, meilę, ramybę ir gėrį.
Paleisk savo „tanką“.
Išdrįsk pamatyti save tokį, koks esi iš tikrųjų.
Apkabinu kiekvieną iš jūsų. ❤️
Linkiu ramybės, drąsos ir meilės savo širdžiai.

Dabartinės Atgimimo aikštės archeologiniai kasinėjimai.
Dabar, čia galima pamatyti labai svarbius senojo Memelio (Klaipėdos) sluoksnius.

Iki Antrojo pasaulinio karo ši vieta buvo tankiai užstatyta senojo Memelio miesto dalis.
Čia stovėjo gyvenamieji namai, sandėliai, smulkios dirbtuvės, užeigos.
Greta ėjo senosios gatvės ir kiemai.
Dar ankstesniais laikais ši teritorija buvo susijusi su miesto gynybine sistema.
Bastionais, pylimais ir grioviais.
Po karo, senoji urbanistinė struktūra buvo praktiškai nušluota.
Sovietai išvalė griuvėsius ir įrengė reprezentacinę aikštę su Lenino paminklu.

Akmenų ir plytų sienų fragmentai, tai senųjų XVII–XIX a. pastatų pamatai.
Grįstos dangos, manoma tikriausiai kiemų arba gatvelių fragmentai.
Cilindrinės konstrukcijos gali būti
šulinių dalys, rūsio ventiliacijos šachtos, techniniai miesto infrastruktūros elementai.
Didelės stačiakampės betoninės plytų konstrukcijos panašios į
rūsius, sandėliavimo patalpas,
arba vėlesnio laikotarpio inžinerinius įrenginius.

Ypač įdomu tai, kad archeologai čia aptiko ne vieną laikotarpį:
viduramžių Memelio sluoksnius,
Prūsijos laikų miestą,
XIX a. užstatymą,
karo sunaikinimo pėdsakus.
Kai kur buvo rasta daugybė skirtingų artefaktų, tokių kaip keramika, monetos, buities daiktai,
senų gatvių grindiniai, medinių konstrukcijų liekanos iš labai ankstyvų miesto etapų.

Tokie vaizdai Lietuvoje gana reti, nes dažniausiai senamiesčių sluoksniai lieka po dabartiniais pastatais.
Dar svarbus dalykas, kad po aikšte ilgą laiką, buvo kalbama apie galimai išlikusius senus rūsius ir net požemines erdves.
Dėl to ši vieta archeologams tapo viena svarbiausių Klaipėdoje.
Klaipėdos istorija apskritai labai sluoksniuota.
Nuo Livonijos ordino laikų iki Prūsijos miesto ir vokiškojo Memelio.

Ši vieta turi gana stiprų „sluoksniuotos atminties“ lauką.
Ne tik archeologinį, bet ir legendinį. Kadangi čia buvo senojo Memelio centras, aplink dabartinę Atgimimo aikštę susikaupė daug istorijų iš Prūsijos laikų, Napoleono epochos ir karo metų.
Karalienė Luizė ir Memelis
Louise of Mecklenburg-Strelitz yra viena svarbiausių romantizuotų Klaipėdos istorinių figūrų.

1807–1808 m., kai Napoleonas sutriuškino Prūsiją, karališkoji šeima pasitraukė į Memelį. Tai buvo viena paskutinių laisvų Prūsijos vietų.
Tada Klaipėda faktiškai trumpam tapo laikina Prūsijos sostine.
Tarp žmonių sklando daugybė, su Luize susijusių, legendų.

Kad ji vaikščiodavo dabartinės senamiesčio zonos gatvėmis persirengusi paprasta miestiete.
Kad Memelyje buvo slepiami svarbūs Prūsijos archyvai ir karališkosios vertybės.
Kad po miestu egzistavo slapti rūsiai ir tuneliai, skirti evakuacijai, jei Napoleonas pasiektų miestą.
Istoriškai tunelių mastas dažnai perdedamas, bet senųjų rūsių tinklai tikrai egzistavo.
Dar viena sena legenda, kad Luizė esą labai mėgo vakarus prie Danės ir sakydavo, kad Memelis „liūdnas, bet orus miestas“.
Šita frazė dažnai cituojama pusiau kaip istorinis faktas, pusiau kaip romantizuotas pasakojimas.

Požemiai ir „dingęs Memelis“

Kadangi po karo centrinė miesto dalis buvo nušluota, žmonės ilgai kalbėjo, kad po aikšte tebėra užversti rūsiai, neiškelti karo laikų daiktai, o kai kur, net užmūrytos patalpos.
Kai buvo pradėti archeologiniai tyrimai, dalis šitų kalbų netiesiogiai pasitvirtino, nes buvo rasta daug išlikusių pamatų, rūsių fragmentų,
senų grindinių.
Todėl tarp klaipėdiečių atsirado beveik mitinė idėja apie „požeminį Memelį“.

Antrojo pasaulinio karo legendos
"Battle of Memel" laikotarpis aplink šią vietą ypač apaugęs pasakojimais.
Dažniausiai pasakojamos istorijos, kad besitraukiant vokiečiams kai kurie archyvai ir vertybės buvo paslėpti rūsiuose.
Kad po griuvėsiais liko neužregistruotų žuvusiųjų.
Kad kai kuriuose rūsiuose po karo slėpėsi žmonės dar kelias savaites.
Kad sovietai sąmoningai užlygino dalį senojo miesto ne tik dėl griuvėsių, bet ir dėl ideologinio noro ištrinti „vokišką Memelį“.

Pastaroji mintis tarp istorikų dažnai minima gana rimtai.
Senasis urbanistinis sluoksnis tikrai buvo naikintas sistemingai.

Klaipėdoje ilgai sklandė ir mistinės istorijos, pasakojimai apie girdimus garsus po senamiesčiu, užmūrytas arkas, „dingstančius“ rūsius,
ir vaiduokliškas figūras senojo Memelio vietose.

Dalis šitų istorijų kilo todėl, kad miestas po karo buvo pusiau tuščias ir stipriai sugriautas. Žmonės gyveno tarp griuvėsių, o po žeme liko daug nepažintų erdvių.

Įdomu tai, kad dabar matoma vieta yra viena iš nedaugelio, kur galima fiziškai pamatyti tą „pradingusį Memelį“.
Ne muziejuje, o realiame miesto pjūvyje.

Seni žmonės pasakoja, kad kai pokariu buldozeriai lygino sugriautą Memelį, darbininkai ne kartą prasmegdavo į rūsius. Kartais po asfaltu atsiverdavo ištisi kambariai, su durimis, lentynomis ir net ant sienų kabančiais surūdijusiais žibintais.
Vienas darbininkas esą grįžo iš po žemių visiškai baltu veidu.
Jis pasakė tik vieną sakinį:
„Ten apačioje miestas nesibaigia.“
Kitą dieną jis dingo.
Dokumentuose jo pavardės neliko.

Karalienės Luizės šešėlis ir dar senesnė legenda siekia Napoleono laikus.
Kai Louise of Mecklenburg-Strelitz su karališkąja šeima pasitraukė į Memelį, buvo bijoma, kad prancūzai gali užimti miestą.
Todėl po senamiesčiu esą buvo ruošiami slapti praėjimai.
Tuneliai, rūsiai, slaptos menės.
Kalbama, kad vienoje iš požeminių salių buvo paslėpta dėžė su karališkais dokumentais ir juodame aksome suvyniotu kryžiumi.
Bet legenda sako ką kita.
Kad Luizė iš Memelio išsivežė ne viską.
Ir kažkas liko užrakinta po miestu.

Devintajame dešimtmetyje keli naktiniai sargai prie Lenino aikštės pasakojo girdėję duslų varpo skambesį po žeme.
Ne viršuje, o kažkur apačioje.
Tarsi po aikšte dar stovėtų bažnyčia.
Vienas milicininkas net parašė raportą, kad naktį išgirdo:
žingsnius, metalinių durų trinktelėjimą ir vokišką balsą.
Tačiau raportas dingo iš archyvo.
Po kelių savaičių sargą perkėlė į kitą miestą.

Po Antrojo pasaulinio karo sklido kalbos apie užverstą rūsį kažkur po aikšte. Ten neva buvo slėpėsi vokiečių civiliai, sužeisti kareiviai,
ir vaikai.
Kai frontas priartėjo, įėjimą užgriovė sprogimas.
Sovietiniai kasinėtojai esą aptiko ertmę šeštajame dešimtmetyje, bet ją greitai užbetonavo.
Kodėl — niekas nežino..!

Senoliai iki šiol kalba, jei labai anksti rytą stovėsi aikštėje per rūką, gali girdėti duslų beldimą.
Tarsi kažkas vis dar bandytų išeiti.

Kai archeologai pradėjo naujuosius kasinėjimus, viena studentė neva nufotografavo keistą dalyką.
Viename iš atkastų rūsių matėsi juodas langas. Ne skylė. Ne šešėlis.
Langas.
Nuotraukoje esą buvo matyti siluetas žmogaus su senovišku paltu.
Kitą dieną toje vietoje jokio lango nebebuvo.
Studentė daugiau į kasinėjimus nebegrįžo.

Ką kalba klaipėdiečiai šiandien?
Dabar žmonės juokiasi iš tų istorijų. Bent jau dieną.
Bet vakare daugelis vis tiek vengia ilgai stovėti prie aptvertų kasinėjimų.
Ypač kai nėra vėjo, girdisi duslus aidas, ir atrodo, kad po kojomis kažkas juda.

Nes Klaipėda, tai ne tik uostas.
Tai miestas, kuris buvo užkastas gyvas.
Ir kai kuriose vietose jis, vis dar kvėpuoja savo paslaptimis..!

Todėl, kai aš miniu Klaipėdoje esantį skulptūrų parką ir sulaukiu piktų komentarų, kad tai ne parkas, o kapinės, susimąstykime..!

Mes visur vaikštome jau gyvenusių epochų liekanomis.
Pasaulis evoliucionuoja ir keičiasi.
Kažkada ir mūsų pačių palaikai bus paguldyti po žeme, o ant jų vaikščios kitos, ateities kartų kojos.

Ir tos, ateities kartos, pasakos legendas apie mus, čia gyvenusius ir savo antspaudus, istorijoje palikusius žmones.

Ir visai nebūtinai, mūsų laidojimo vieta, bus tos pačios paskirties..!

Marius Nars
Rašau Jums

O KAIP TU PASIELGTUM?
Būtum linksmas? 😊
Niūrus? 😐
O gal piktas? 😠
Šiandien ėjau pajūrio takeliu. Galvoju – reikia truputį humoro. Sutikęs praeivius jų paklausdavau:
– Ar palikote man vandens ir saulės? 🌊☀️
Pirma šeima nusišypsojo ir atsakė: – Taip, palikome!
Antra, trečia, ketvirta, penkta – visi reagavo su šypsena ir geru nusiteikimu.
Viena maža mergaitė net pasakė: – Kalėdų Seneli, aš tau labai labai daug vandens palikau! ❤️
Bet sutikau ir šeštą kompaniją. Paklausiau to paties:
– Ar palikote man vandens ir saulės?
Šį kartą sulaukiau keistų žvilgsnių. Net nugirdau tyliai mestelėtą: – Gal debilas?..
Ir tada susimąsčiau... Kaip skirtingai mes visi reaguojame į tą pačią situaciją. Vienam tai tik nekaltas pokštas, sukeliantis šypseną, kitam – priežastis smerkti.
Galbūt tai pasako ne apie patį klausimą, o apie tai, su kokia nuotaika ir požiūriu patys gyvename.
Todėl dar kartą paklausiu:
O kaip tu pasielgtum? 😊

23 DIENOS. –15 KG.
Mano tikslas nebuvo numesti svorio, tačiau džiaugiuosi, kad per 22 dienas pavyko atsikratyti net 15 kilogramų.
Mano kelias buvo toks: ✔️ 4 dienos – linų sėmenys. ✔️ 5 dienos – visiškas badavimas. ✔️ Vėliau – sultinys, avokadas, čija sėklos ir riešutai. ✔️ Dabar į mitybą įtraukiau kiaušinius, žuvį ir žuvienės sultinį.
Jeigu manai, kad TAI NEĮMANOMA, tu klysti. TU GALI!
Štai mano kraujo tyrimų rezultatai – jie parodo, kaip šiandien jaučiasi mano organizmas.
Per šį laikotarpį NESUVALGIAU NĖ GABALĖLIO ANGLIAVANDENIŲ. Tik baltymai ir riebalai.
Ir galiu nuoširdžiai pasakyti – JAUČIUOSI NUOSTABIAI!
Jeigu turi sveikatos problemų ir ieškai pokyčių, paklausk savęs: galbūt ir tu gali žengti pirmą žingsnį?
PIRMYN, NARSUOLIAI! 💪